Pakuočių plėtra

Šiandieninė pakuotės forma yra ilgo kūrimo proceso rezultatas. Primityvūs žmonės paprastai valgė, kai rado maisto. Jie buvo savarankiškai pakankami, tad maisto užpakuoti nereikėjo. Pirmuosius indus ir talpyklas gamtos pačioje suteikė gyvūnų odos, skorpių ir kalkių pavidalu. Vėliau, kai buvo išrastas molio ratas, buvo sukurta paprasta molio puodų gamyba.

Mediniai statiniai tapo populiarūs viduramžiais, nes juos galima naudoti įvairiems maisto tipai saugoti, įskaitant skysčius, tokius kaip alaus ar vyno, ir jie buvo daug mažiau trapūs nei stiklo ar molio talpyklos.

Pramoninės revoliucijos metu, kai prekyba klestėjo, paklausa geresnioms pakuotėms staiga išaugo. Tada, XIX a. pradžioje ^TH  XIX a. prancūzas Nicholas Appert išrado skardinę. Jis buvo pagamintas iš stiklo, o ne metalo, tačiau tai buvo didelis žingsnis į priekį pakuočių istorijoje, nes jis apsaugo maisto produktus nuo oro poveikio. 19 amžiaus pabaigoje ^TH  XX a. JAV mokslininkas Robertas Gairas išrado kartonines dėžes. Plokštė buvo galima sulankstyti, kad būtų galima padaryti kvadratinį konteinerį, kuris buvo lengvas, pigus ir lengvai surinktas.

20 ^TH  XX amžius pasižymėjo nepaprastu pakuočių prietaisų išradimu: skaidrus celofanas pirmą kartą pasirodė tarp Pasaulinių karų ir paskelbė Plastiko amžiaus pradžią. Jo išradimui greitai sekė polietileno išradimas. Vėliau pasirodžiusi aliuminio folija leido efektyviai uždaryti vaistus ir kitas jautrias Produktai . Nuo tada didelis techninių inovacijų skaičius lėmė nuolatinį pakuočių tobulinimą, todėl padidėjo maisto pasirinkimas, taip pagerinant mūsų kasdienį gyvenimo lygį. 1940-aisiais pakuotės buvo sukurtos šaldytam maistui. 1952 metais į rinką pateko aerozolis. Aseptinės pakuotės, išrastos 1961 metais, nuo to laiko buvo naudojamos ilgalaikio pieno konservavimui.

Per pastarąjį dešimtmetį atsirado keletas naujų arba patobulintų pakavimo technologijų, skirtų patenkinti rinkos poreikius, ypač su aktyviomis, tvariomis ir protinėmis pakavimo technologijomis.