Paveikslai, kaip mes juos žinome šiandien, yra ilgo vystymosi proceso rezultatas. Pradiniai žmonės paprastai suvartojo maistą, kai jį rado. Jie buvo savarankiški, todėl maisto pakavimo reikėjo mažai. Pirmuosius indus ir konteinerius pati gamta suteikė gyvūnų odos, skorpių ir kalvių pavidalu.

Mediniai statiniai tapo populiarūs viduramžiais, nes juos galima laikyti įvairius maisto produktus, įskaitant skysčius, tokius kaip alaus ar vyno, ir jie buvo daug mažiau trapūs nei stiklo ar molio talpyklos.

Pramoninės revoliucijos metu, kai prekyba klestėjo, paklausa geresnioms pakuotėms staiga išaugo.^{- V}XIX a. prancūzas Nicholas Appert išrado skardinę. Ji buvo pagaminta iš stiklo, o ne metalo, tačiau tai buvo didelis žingsnis į priekį pakuočių istorijoje, nes ji apsaugo maisto produktus nuo oro poveikio.^{- V}XX a. JAV mokslininkas Robertas Gairas išrado kartoninę dėžę, kurią galima sulankstyti, kad ji taptų kvadratine, lengva, pigia ir lengvai surinkta talpyklė.

20^{- V}XX a. XX a. buvo išrastas daugybė pakuočių: tarp pasaulinių karų pirmą kartą pasirodė skaidrus celofanas ir prasidėjo plastikinio amžiaus pradžia. Po jo išradimo greitai atėjo polieteno. Vėliau atsiradusi aliuminio folija leido efektyviai uždaryti vaistus ir kitus jautrius produktus. Nuo tada

per pastarąjį dešimtmetį atsirado keletas naujų arba patobulintų pakavimo technologijų, skirtų patenkinti rinkos poreikius, ypač su aktyviomis, tvariomis ir protinėmis pakavimo technologijomis.