blogas

Paveikslai, kaip mes juos žinome šiandien, yra ilgo vystymosi proceso rezultatas. Pradiniai žmonės paprastai suvartojo maistą, kai jį rado. Jie buvo savarankiški, todėl maisto pakavimo reikėjo mažai. Pirmuosius indus ir konteinerius pati gamta suteikė gyvūnų odos, skorpių ir kalvių pavidalu.

Mediniai statiniai tapo populiarūs viduramžiais, nes juos galima laikyti įvairius maisto produktus, įskaitant skysčius, tokius kaip alaus ar vyno, ir jie buvo daug mažiau trapūs nei stiklo ar molio talpyklos.

Pramoninės revoliucijos metu, kai prekyba klestėjo, paklausa geresnioms pakuotėms staiga išaugo.^{- V}XIX a. prancūzas Nicholas Appert išrado skardinę. Ji buvo pagaminta iš stiklo, o ne metalo, tačiau tai buvo didelis žingsnis į priekį pakuočių istorijoje, nes ji apsaugo maisto produktus nuo oro poveikio.^{- V}XX a. JAV mokslininkas Robertas Gairas išrado kartoninę dėžę, kurią galima sulankstyti, kad ji taptų kvadratine, lengva, pigia ir lengvai surinkta talpyklė.

20^{- V} amžius matė nepaprasto skaičiaus pakuočių prietaisų išradimą: skaidrus celofanas pirmą kartą pasirodė tarp Pasaulinių karų ir paskelbė Plastiko amžiaus pradžią. Jo išradimui greitai sekė polietileno išradimas. Vėliau atsiradusi aliuminio folija leido efektyviai uždaryti vaistus ir kitas jautriasProduktai. Nuo tada didelis techninių inovacijų skaičius lėmė nuolatinį pakuočių tobulinimą, todėl padidėjo maisto pasirinkimas, taip pagerinant mūsų kasdienį gyvenimo lygį. 1940-aisiais pakuotės buvo sukurtos šaldytam maistui. 1952 metais į rinką pateko aerozolis. Aseptinės pakuotės, išrastos 1961 metais, nuo to laiko buvo naudojamos ilgalaikio pieno konservavimui.

per pastarąjį dešimtmetį atsirado keletas naujų arba patobulintų pakavimo technologijų, skirtų patenkinti rinkos poreikius, ypač su aktyviomis, tvariomis ir protinėmis pakavimo technologijomis.